Literatūra
- Tautosaka
- Antika
- Viduramžiai
- Renesansas
- Barokas
- Apšvieta
- Romantizmas ir realizmas
- XX amžiaus literatūra
- Ankstyvasis modernizmas
- Nepriklausomos Lietuvos literatūra
- Katastrofų literatūra
- Sovietmečio literatūra
- Išeivijos literatūra
- Aistis
- Aputis
- Babickaitė
- Baliukevičius-Dzūkas
- Baliukonė
- Baltrušaitis
- Baltušis
- Binkis
- Bložė
- Boruta
- Bradūnas
- Brazdžionis
- Būga
- Cvirka
- Čigriejus
- Čiurlionienė
- Čiurlionis
- Degutytė
- Geda
- Gimbutienė
- Girnius
- Granauskas
- Greimas
- Grinkevičiūtė
- Grušas
- Gutauskas
- Herbačiauskas
- Jonauskas
- Juškaitis
- Katiliškis
- Kaupas
- Kavolis
- Keturi vėjai
- Kondrotas
- Krivickas
- Kulbakas
- Liūnė Sutema
- Lukša-Daumantas
- Lukšienė
- Maceina
- Mackus
- Mačernis
- Mačiūnas
- Maldonis
- Marcinkevičius
- Martinaitis
- Mekas
- Meras
- Mieželaitis
- Mikelinskas
- Mikuta
- Milašius
- Miliauskaitė
- Milošas
- Mykolaitis-Putinas
- Miškinis
- Morkūnas
- Nėris
- Nyka-Niliūnas
- Ostrauskas
- Pūkelevičiūtė
- Radauskas
- Radzevičius
- Riomeris
- Sadūnaitė
- Saja
- Savickis
- Simonaitytė
- Sirijos Gira
- Sruoga
- Strielkūnas
- Suckeveris
- Šalkauskis
- Šaltenis
- Šatrijos Ragana
- Šeinius
- Šimaitė
- Šimkus
- Širvys
- Škėma
- Tarulis
- Tysliava
- Vaičiulaitis
- Vaičiūnaitė
- Venclova
- Vilimaitė
- Vydūnas
- Žilinskaitė
- Žlabys-Žengė
- Žukauskas
- Achmatova
- Apolineras
- Beketas
- Bodleras
- Borchesas
- Brodskis
- Džoisas
- Hesė
- Kafka
- Kamiu
- Kavafis
- Levis
- Mandelštamas
- Marinetis
- Pasternakas
- Prustas
- Rilkė
- Skujeniekas
- Šimborska
- Verlenas
- Šiuolaikinė literatūra
- Literatūrologija
Savickis
Jurgis Savickis (1890–1852) – lietuvių prozos novatorius, ekspresionistinės poetikos novelių autorius, įvedęs į lietuvių literatūros tradiciją miesto problemiką, žaidybišką „rimtų“ temų traktavimą, ironišką žvilgsnį į savo personažus ir grakštaus stiliaus eleganciją kaip esminius modernizmo elementus.
Savickio novatoriškumą lėmė gyvenimas įvairiuose pasaulio miestuose, kelių kalbų mokėjimas, darbas diplomatinėje tarnyboje. Gimnaziją jis baigė Maskvoje, 1911–1912 m. mokėsi Sankt Peterburge, 1913 m. įstojo į Krokuvos dailės gimnaziją. Prasidėjus karui, vėl atsidūrė Rusijoje, 1915 m. išvyko į Kopenhagą, ten rūpinosi karo belaisviais ir pabėgėliais lietuviais. Išmoko danų kalbą, nuolat rašė apie Lietuvą, 1919 m. danų kalba išleido dvi knygas – lietuvių ir danų prozos rinkinį Priešaušris ir savo apybraižų knygą Kelionė per Lietuvą, kuriai įvadą parašė Europoje žymus danų kritikas Georgas Brandesas. 1919 m. Nepriklausomos Lietuvos Vyriausybė paskyrė Savickį valstybės atstovu Danijoje. 1921–1923 m. jis reprezentavo Lietuvą Švedijoje, Norvegijoje, Olandijoje, o nuo 1924 m. – Suomijoje. 1927–1930 m. dirbo Lietuvoje, Užsienio reikalų ministerijoje, 1928–1930 m. vadovavo Valstybės teatrui. 1930–1937 m. paskirtas nepaprastuoju pasiuntiniu Švedijoje. Entuziastingai populiarino lietuvių kultūrą, organizavo lietuvių parodas, menininkų gastroles, švedų (1931 m.) ir prancūzų (1934 m.) kalbomis išleido solidų albumą Lietuvos menas, parengė ir švedų kalba 1940 m. išleido antologiją Lietuvių novelė. Nuo 1938 m. Lietuvos atstovas Latvijoje, 1939–1940 m. nuolatinis delegatas prie Tautų Sąjungos Ženevoje. Prasidėjus karui ir sovietų okupacijai pasiliko Prancūzijoje, 1936 m. įsigytame sklype ir pasistatytoje viloje „Ariogala“ vertėsi žemdirbyste. Negaudamas pensijos už diplomatinę tarnybą, vertėsi sunkiai. Nors Savickis buvo tris kartus vedęs (žydę, danę, olandę), paskutinius metus nugyveno vienas, kovodamas su negalia ir kęsdamas finansinį nepriteklių. Iki gyvenimo pabaigos liko Lietuvos pilietis, domėjosi lietuvių pabėgėlių likimu Vakaruose, krimtosi dėl tautiečių politinių rietenų, susirašinėjo su Romoje gyvenančiu Stasiu Lozoraičiu ir išeiviais Amerikoje.
Savickis svajojo tapti dailininku. Nors likimas susiklostė kitaip, jis visą gyvenimą domėjosi daile, ypač modernistine, diplomatinio darbo laikotarpiu aktyviai propagavo lietuvių tapytojus ir tautodailę užsienyje. Mėgo teatrą, operetę, kiną. Beletristo plunksną išbandė anksti – 1910 m. debiutavo apsakymais Lietuvos žiniose. Yra išleidęs tris novelių rinkinius – Šventadienio sonetai (1922), Ties aukštu sostu (1928), Raudoni batukai (1951) ir romaną Šventoji Lietuva (1952).
Savickio prozos novatoriškumas, kurį dabar įžvelgti yra sunkiau, savojo meto literatūros fone buvo akivaizdus keletu aspektų. Atrodė keista, kad rašytojas neketina savo kūryba siekti kokio nors „kilnaus“ tikslo: kelti patriotinius jausmus, kovoti už kultūrą, socialinę lygybę, krikščionišką dorovę, lavinti skonį ir pan. Modernistinė Savickio kūryba atvirai demonstruoja sąlygiškumą, teatrališkumą, iškelia estetinę funkciją, žaidybinį pradą ir pasiūlo taisykles, kurių neperpratęs, žaidime negalėsi dalyvauti. Savickis atsisakė realistinio vaizdavimo, pažeidė nusistovėjusias konvencijas, norint skaityti jo tekstus būtinos intelektinės pastangos.
Autorius pasiūlė ligtolinei lietuvių literatūrai neįprastai atokią, nuo veiksmo atsitraukusio, abejingo ir atsainaus ne tiek pasakotojo, kiek stebėtojo poziciją. Įvykiai kūrinyje matomi iš saugios distancijos („iš aukšto sosto“), veikėjų mintys ir jausmai naratoriaus nejaudina, veikėjai – lyg operetės personažai, jų pastangos atrodo komiškos, beprasmės, išgyvenimai, jausmai, aistros tarytum netikri, juokingi, egzistencija tuščia. Nebūdingos ir veiksmo vietos: įvairūs Europos miestai, viešbučiai, kurortai, turtuolių vilos, didmiesčių kabaretai, tarptautinio traukinio kupė. Gamtos peizažas dažnai pateikiamas lyg butaforinė operetės dekoracija ar inscenizacija.
Naujam estetiniam įspūdžiui sukurti Savickis reformuoja įprastą sintaksę ir leksiką. Sakinys suskaldomas į mažas atkarpas, naudojamos elipsės, staigūs peršokimai, lietuvių kalba sąmoningai „užteršiama“ tarptautiniais terminais, naujadarais, neišverčiamu žargonu, laikraštinėmis frazėmis, naikinama literatūrinė ir kuriama šnekamoji kalba. Kinematografišku vaizdų montažu siekiama dinamikos efekto. Pasiūloma daug neįprastų palyginimų, intertekstinių nuorodų, kultūrinių asociacijų – netikėtumo efektas sukuria stiliaus įtampą, intriguoja, atšviežina skaitymą: „Jos kūnas jaunas, skaistus kaip tolimos muzikos aidas“.
Svarbiausias Savickio meniniame pasaulyje, žinoma, yra žmogus. Jo veikėjai – neįprasti arba neįprastai traktuojami. Daugiausia tai įvairių socialinių sluoksnių miestelėnai: ponija, menininkų bohema, kalėjimo viršininkas, banko direktorius, kino aktorius, prostitutė, balerina, studentas, karininkas, nuotykių ieškotojas ir pan. Savickio kaimiečiai – vangūs, primityvūs, godūs, nesąžiningi. Visų jų galvose daug vietos užima erotiškos mintys, įsivaizdavimai – taip rašytojas laužo dar vieną lietuvių literatūros tabu. Autorius ypač mėgsta moters perspektyvą, novelėse „Koketė“, „Užburtos jachtos“, „Kaukės“, „Kova“, „Miesto pavasaris“, „Ponia Janina Sudocholskienė“, „Motina“, „Ponia de Savigny“, „Vasaros kaitros“ sukuria daug moteriškų tipažų. Tai lengvo gyvenimo ištroškusios „gerų partijų“ medžiotojos, manipuliuojančios savo jaunyste ar moterišku žavesiu, besistengiančios apskaičiuoti vyrų lūkesčius ir jais pasinaudoti. Apskritai novelių vyrai ir moterys neturi principų arba juos sulaužo, personažus dažnai apėmusios kūniškos, nevaldomos aistros, hedonistiniai polinkiai, nešvarūs ketinimai, nesveikos idėjos, paiki įsivaizdavimai, noras staiga pakeisti gyvenimą, pastangos pranokti save, tik pasirinkti vaidmenys dažniausiai būna per sunkūs, apskaičiavimai klaidingi, todėl Savickio novelių pasaulis groteskiškas ir tragikomiškas – tai intrigų, manipuliacijų ir dūžtančių iliuzijų arena. Siužetuose dominuoja netikėtos, daug žadančios pažintys ir skaudūs išsiskyrimai, oro pilių išsisklaidymas. Netikėti pabaigos kirčiai atitinka žanro reikalavimus – Savickis ištobulino lietuvių novelę, priartino ją prie pasaulinių standartų.
Neįdėdamas, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, daug „širdies“, atsisakęs visažinio pasakotojo pozicijos, nesitapatindamas su vaizduojamais personažais, nuoseklų pasakojimą pakeitęs fragmentų kaleidoskopu, Savickis vis dėlto, kaip ir kiekvienas talentingas menininkas, pasako daug tiesos apie žmogų, nauju rakursu nušviečia jo būties laikinumą bei iliuziškumą, perteikia naujai kylančios miesto civilizacijos dvasią, dezorientuojančias permainų nuotaikas, reliatyvumą, fiktyvumą, dvasines traumas ir jų pavojus, užčiuopia naujos epochos pulsą, nuspėja vartotojų ir masinės kultūros erą.
Lietuvių literatūrai Savickis yra svarbus kaip brandus modernistas, intelektualiosios novelės pradininkas, daug dėmesio skyręs diskurso konstrukcijai, išradingiems montažams, originalioms scenovaizdžio dekoracijoms. Jis keitė lokalią problematiką universalia, į pasakojimą įtraukė platų spektrą pasaulinės kultūros intertekstų, atsisakė įprastų vaizdavimo stereotipų, taip aktyvindamas skaitytojo dėmesį, ryškindamas sakinio ar žodžio semantiką, detaliam psichologizmui bei neoromantiškam lyrizmui priešpriešino ironišką mąstyseną, lakoniškus ir drastiškus sugretinimus, atvirą erotiškumą, ignoravo nuoseklų tikrovės atspindėjimą, į detales ardė vientisą vaizdą bei rišlų pasakojimą, griovė harmoningo ir tobulėjančio žmogaus, dvasingo kaimiečio mitą – Savickis sąmoningai ėjo prieš lietuvių ligtolinės prozos tradiciją, ją laužydamas ir kartu smarkiai praturtindamas.
Manfredas Žvirgždas, Viktorija Šeina